Graffiti: ar visuomet naikinamos tik teplionės?

Dar šių metų pradžioje Vilnių pradėjo puošti reklamos, kuriose skatinama gaudyti grafičių piešėjus ir naikinti jų kūrinius. Panaši akcija, "Grafiti piešimo užkardymas", buvo skelbiama dar 2005 metais. Tokios akcijos metu buvo siekiama išaiškinti kuo daugiau grafičių piešėjų ir nubausti juos atitinkamomis baudomis. Kaip matome, kova su sienų „tepliotojais“ nesibaigia ir šiandien.

Graffiti piešėjams visuomet buvo klijuojamos „etiketės“, jie buvo laikomi vandalais, gadinančiais miesto sienas. Bet kaip ir yra iš tiesų? Kodėl rengiamos akcijos skatina naikinti šią saviraiškos formą? Juk piešti graffiti tas pats, kas žaisti krepšinį, tik raiškos priemonės skiriasi. Vilniaus miesto savivaldybė turėtų atrasti vietų, kuriuose piešėjai galėtų išreikšti save, kaip tai padarė Kauno miesto savivaldybė, skirdama piešėjams tris erdves mieste (Savanorių pr., Kęstučio g, M.K. Čiurlionio), kuriose graffiti piešėjai gali nevaržomai paišyti.

Pagauti Solomoną? 

Šai dar visai neseniai kovą grafičių piešėjmas paskelbė ir ekscentriškasis Algis Ramanauskas – vyrukas nepasižymėjęs intelektualumu, televizijoje štai atliekantis kvailus, kartais vulgarius vaidmenis. A.Ramanausko užduotis skamėjo šitaip: „pagauti Solomoną“ . Kitas „skatinamasis“ šios akcijos „prieskonis“ buvo ne tik pagauti vargšą piešėją, bet kažkam atsirado galimybė pasipelnyti - už Salomoną buvo žadama sumokėti. Grafičių piešėjo kaina – 500 litų. Ar tai turėjo būti reklaminis triukas, o galbūt šitaip Algis Greitai norėjo „pasikelti“ savo reitingus – neaišku, tačiau dėl vieno abejonių nekyla – tokiais būdais su grafičių piešėjais kovoti yra beprasmiška.

Istorija ir dabartis nedaug skiriasi

Tam, kad kova būtų veiksminga pirmiausia reikia atsigręžti į graffiti istoriją. O istorija yra daugiau nei spalvinga. Štai Amerikoje su piešėjais buvo kovojama įvairiausiais būdais, jaunuoliai buvo persekiojami, o metro – kur ir buvo pradėti piešti grafičiai – valdžios nutarimu buvo griežtai saugomi spygliuotų sienų ir apsauginių su šunimis, jeigu piešėjai pakliūdavo į pastarųjų rankas jų laukdavo smūgiai, kartais net mirtini. Ši kova prieš grafičių piešėjus prasidėjo 1960 – 1970 – ais metais New Yorke kartu su pirmąja vadinamųjų „taggų“ banga, kai kiekvienas jaunuolis, ar visos gaujos, parašais pradėjo žymėti vietas, kuriose lankydavosi. Šitaip piešėjai siekė atkreipti kitų „taggerių“ dėmesį.

Kova prieš piešėjus buvo sąlyginai pralaimėta, nes iki šių dienų ant miesto sienų puikuojasi įvairiausi piešiniai, tiesiog pasikeitė situacija. Visame pasaulyje rengiamos parodos ir pasirodymai, kuriuose grafičių meistrai pristato savo kūrinius. Vilniuje taip pat yra keletas vietų, kuriuose mes galime pamatyti gražių piešinių. Pavyzdžiui, prekybos centro „Cup“ stovėjimo aikštelė mirga nuo šių piešinių ir būtent jų dėka atrodo tikrai nuotaikingai bei gyvai, o ir pasižvalgyti yra kur. Žinoma, šie grafičiai legalūs, tik keista, kad tokių erdvių nesukuriama daugiau, jos galėtų atsirasti ne tik tam tikrų projektų dėka, tokios vietos galėtų egzistuoti visuomet, juk mieste daug pilkų ir neįdomiai atrodančių pastatų, kuriems trūksta gyvybės.

Kova su vejo malūnais

Lietuvoje valdžia bei policijos pareigūnai kovoja su vėjo malūnais. Štai Vilniaus meras dar praėjusią vasarą teigė, jog bandoma įvairiausiais būdais sustabdyti piešėjus. Tačiau daugiamatė patirtis turėtų rodyti, jog taikomos sankcijos tokio reiškinio nesustabdo tik dar labiau piktina grafičių piešėjus. Valdžia turėtų atkreipti dėmesį ne vien į miestui daroma žalą, bet ir atsižvelgti į pačių grafičių piešėjų poreikius, nes piešėjų ratą sudaro ne vien jauni ir nepatyrę žmonės, kurie tiesiog „taggina“ sienas. Matyt, tai supratus, Kauno miesto savivaldybė nusprendė tiesiog leisti laisvai reikštis piešėjams tam tikrose miesto vietose.

Kadangi šios saviraiškos formos tikslas ne vien tik nuteplioti sienas, bet ir gauti adrenalino dozę, visiškai sustabdyti šio reiškinio neįmanoma, tačiau įkūrus erdves, kuriose piešėjai visuomet galėtų nevaržomai piešti, bent dalis jaunuolių turėtų puikią galimybę savo sugebėjimus rodyti nepersekiojami. Tad šios saviraiškos formos nereikia stabdyti draudimais ir baudomis, tačiau atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, reikėtų tiesiog keisti požiūrį bei sudaryti tinkamas sąlygas nevaržomai piešti.