Karolis Klimas: „Moterys visuomet mane gniuždo“

Karolis Klimas – Vilniaus Tilto gatvės rašytojas, kurio pagrindinis šioje žemelėje tikslas - išleisti knygą apie savo netikėtumų kupiną gyvenimą, moteris ir alkoholį, nuoskaudas ir tikslus. Tiesa, Karolis jau gali pasigirti šūsnimi tekstų, kuriuos publikavo Literatūroje ir mene, Šiaurės Atėnuose bei Metuose. Be to, įkvėptas vienintelės savo gyvenime mūzos – moters, kurią vadina savo sielos bičiule, Karolis maždaug prieš pusmetį sukūrė apsakymą “Juliana”, o kiek anksčiau literatų skaitymų vakare pristatė ir bene vieną žinomiausių kūrinių  “Kur dingo Tomas Morisonas?”. Šiuo metu Vilniaus universitete Lietuvių filologiją studijuojantis vaikinas daug galvoja apie tolimesnį savo kūrybinį kelią, žmones, besivaikančius stereotipų, bei tikro menininko tikslus. Pats Karolis teigia, jog menininkas gali turėti tik vieną mūzą, jos pastūmėtas savo tikslo gali siekti ir visą gyvenimą…

Būtent tokias temas gvildenome, ir kiek sarkastiškai samprotauti su Karoliu bandėme gaudydami gaivaus  oro gūsius, prigulę dar ant žaliuojančios pievelės, esančios greta Vilniaus Vingio parko...

 Karoli, kada susidomėjai kūryba? Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai?

Aš nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoju. Būdami maži su sese netgi rašydavome straipsnius, leisdavome žurnalus, skirtus tėvams, kuriuos jiems ir pardavinėdavome. Buvome tikri žurnalistai. Kiek vėliau sugalvojau, jog noriu rašyti, tai rašydavau romanus vieno puslapio. Rašydavau apie šeimos gyvenimą, kaip nusibosta gyventi su tėvais. Mama dar galbūt turi žurnalą su orų prognozėmis ir kryžiažodžiais (juokiasi Karolis – aut. past.).

Tai taip tapai Tilto gatvės rašytoju… Kokius jausmus tau sukelia ši gatvė?

Mano svajonė visuomet buvo gyventi senamiestyje. Atsikrausčius į Tilto gatvę pradėjau gyventi savarankišką gyvenimą. Atsirado proga įsivelti į įvairias avantiūras, viskas, gyvenant atskirai, vyko visai kitaip negu gyvenant su tėvais. Be to, pradėjau studijuoti - kuo prasčiau sekėsi studijos, tuo geriau sekėsi rašyti. Galiausiai mane sužlugdė dvi moterys.. 

Na, o koks tavo kaip kūrėjo pagrindinis tikslas šiuo metu?

Jau nuo mažens norėjau išleisti knygą – tokia svajonė išlieka iki dabar. Būdamas dar vaikas galvojau, jog knygą parašyti paprasta, bet užaugęs jau suvokiu, kad knygos parašyti iš karto neišeis. Taigi rašau po truputį, nuo trumpų novelių, pavyzdžiui, “Fikcija”, iki kiek ilgesnių kūrinių, tokių, kaip  apsakymas “Juliana”. Kada nors gal parašysiu ir ilgesnį romaną apie Tilto gatvę. Tai bus savotiška mano gyvenimo autobiografija, net veikėjų vardų žadu nekeisti, už tai vėliau galiu būti kritikuojamas. Apskritai dažniausiai veikėjų vardų nekeičiu, na, tik apsakyme “Juliana” pakeičiau juos dėl idėjos.

Kadangi jau prasitarei apie apsakymą “Juliana”… Papasakok išsamiau apie šio apsakymo pagrindinį personažą. Apsakymo herojus, kurio vardas neminimas, yra pasimetęs, nuolatos galvoja apie merginą Juliją, tačiau laiką leidžia su Ana, nors ši jam tėra paguoda, kažkoks prieglobstis. Kodėl sukūrei būtent tokį personažą?

Tokia yra realybė – pagrindinis herojus esu aš  pats. Taip jau susiklostė, jog mano gyvenime buvo dvi svarbios moterys: Julija realybėje yra Greta, o Ana - Marija. Su jomis abiem gyvenau Tilto gatvėje tik skirtingu metu. Greta buvo pagrindinė mano gyvenimo moteris, mano mūza, įkvėpėja, kurią mylėjau. Gaila, vėliau pasukome skirtingais keliais. Tuomet mano gyvenime atsirado Marija, kuri buvo visiška priešingybė buvusiai. Būtent su šia mergina gyvendamas pradėjau rašyti apsakymą “Juliana”. Visa istorija gimė iš mano asmeninių patirčių, kuriozinių situacijų, kuomet blaškiausi tarp šių dviejų moterų. Tiesa, kai kurie įvykiai yra išgalvoti, tačiau personažų charakteriai bei išgyvenimai yra tikri, tad galiu teigti, jog ši mano nelaiminga patirtis atsipirko, nes sukūriau šį nostalgišką apsakymą.

„<..> Jokia kita moteris niekuomet neskyrė man šitiek dėmesio, o Ana visa tai, matyt, suprato kaip savotišką priedermę: ji tarnavo pačiai vyro idėjai, kuri tarsi tekėjo jos kraujagyslėmis. Už tokį atsidavimą ji reikalaudavo tik švelnumo ir tuomet jausdavosi saugi ir mylima. Tik kažin ar aš mylėjau Aną ir ar išvis galėjau dar kada nors mylėti, kai šitiek laiko praleidau ieškodamas paguodos pas kitas moteris, bandydamas pamiršti tą, kuri vis dar turėjo mane. Net ir dabar, sėdėdamas po temstančiu dangumi ir rausvais medžiais, rodos, šitaip toli nuo žmonių, aš negalėjau pamiršti Julijos: ji buvo ir dangus, ir medžiai, ir ji persmelkdavo visą orą, kuriuo aš kvėpavau tam, kad gyvenčiau. O kas buvo Ana? Turbūt savotiška pakelės bažnyčia, kurioje nusikratydavau slegiančių prisiminimų; netikras mano dievas, kurį prisiversdavau garbinti, kad atsikratyčiau to vienintelio portreto, kurį pats nupiešiau. Julija buvo šedevras, o kartu ir vienintelis tikras mano kūrinys.<..>“

Daugiausia dėmesio rašydamas skiri moterims… Kodėl?

Na, net nežinau. Paprasčiausiai man taip išeina, aš daugiausiai bendrauju su moterimis (juokiasi Karolis,- aut. past.). Be to, man patinka aprašyti realius charakterius, jie man artimesni, į juos įdedu dalį savęs. Tačiau daug kam, pavyzdžiui, labiau patinka esė “Kur dingo Tomas Morisonas?”, nors man šio kūrinio personažas yra ganėtinai svetimas. Apskritai, jeigu reikėtų pasirinkti, kurį kūrinį sudeginti – tai būtų istorija apie Tomą Morisoną.

Visgi Tomas Morisonas tikriausiai žinomiausias tavo personažas (2010 kūrinys „Kur pradingo Tomas Morisonas?“ buvo apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo ir „Literatūros ir meno“ redakcijos rengiamo geriausio metų apsakymo konkurso II-ąją premija,- aut. past.) Kokius jausmus tau pačiam sukelia šis personažas? Juk jis nusikaltėlis, cinikas, tuo pačiu tai žmogus, turintis lakią vaizduotę, gebantis mintyse susikurti savo „tobulą“ pasaulį...

Man atrodo, jog paprasčiausiai mano pasąmonė padiktavo man sukurti tokį kūrinį. Pamenu, ėjau kartą su drauge gatve ir sugalvojau, jog būtų puiku parašyti apie vaikiną, sėdintį už grotų, tačiau gebantį bet kuriuo paros metu išnykti. Iš pradžių net negalvojau, jog man pavyks parašyti šį kūrinį, rodėsi, jog gausis nesąmonė, bet man pavyko, pasisekė paprasčiausiai. Šis personažas kiek vėliau tapo netgi savotišku mano alter ego, kadangi tai buvo pirmasis kūrinys, kurį viešai skaičiau literatų skaitymuose bei dar keliuose panašaus pobūdžio vakaruose. Galbūt dėl to mane iki dabar tapatina su Tomu Morisonu. Taigi, noriu to aš ar ne, tačiau  šis personažas yra stiprus mano paties atspindys.

„<..> Kas rytą atsikeldavau vis kitokioje aplinkoje, jei tik panorėdavau, eidavau apsipirkti, turėdavau žmoną ir vaikų, bet galėjau ir neturėti, nes vaikai man greit atsibosdavo; žmoną bet kada galėdavau pakeisti meiluže arba dviem, arba būti viso pasaulio moterų faraonu. Įsivaizduodavau net maistą, ir pastebėjau, jog tikrojo poreikis iš lėto mažėja – pradėjau valgyti vos vieną kartą per savaitę, o likusią dalį dėdavau po lova. Kartais net neatsikeldavau nuo gulto arba sėdėdavau žiūrėdamas į vieną tašką beveik nekvėpuodamas, man užtekdavo įsivaizduoti deguonį, po truputį išmokau sustabdyti ir širdies ritmą, ji plakdavo mano vaizduotėje, kaip ir smegenys, visas protas pradėjo funkcionuoti mano fantazijose, nes aš tuo tikėjau.<..>”

Ar esi vienas tų kūrėjų, kurie kurdami užsidaro tarp keturių sienų ir atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio?

Taip, kai rašau iš viso su niekuo nebendrauju, niekam nesakau, ką veikiu. Mano dienotvarkė tokia: atsikeliu ryte, sėdu ir rašau iki pietų, tada pažiūriu serialą, pavalgau, vėl parašau ir galiausiai, kažkur 6 valandą vakaro, pasijuntu išsekęs, tuomet einu miegoti ir laukiu kitos dienos. Per dieną parašau daugiausiai keturis lapus, nes daugiau nebelieka jėgų kurti.

Ir neišeini iš namų?

Ne, mane tuomet užpuola nepaaiškinama paranoja, bijau, jog mirsiu nebaigęs rašyti, bijau žmonių, baiminuosi susirgti gripu ar panašiomis ligomis. Na, tiesa, nueinu tik į parduotuvę maisto nusipirkti, nes badu mirti irgi nesinori (rimtai nusiteikęs pareiškia Karolis,- aut. past.).

Iš kokių patirčių gimsta tavo kūrinių personažai? Tavo paties, galbūt stebi aplinką ir tai įkvepia tave kurti?

Mano kūryba gimsta iš mano išgyvenimų, pabrėžiu, jog tai mano autobiografinė kūryba, kurią aš tiesiog pagrąžinu. Šiaip daug, kas man nutinka, nors ir atrodo neįtikėtinai, yra tiesa, jeigu parašysiu romaną, jame netrūks neįtikėtinų dalykų. Tiesiog mano likimas taip jau susiklosto – dažniausiai neįtikėtinai. Irvingas yra rašęs, jog jo gyvenimas neįdomus, tad jis išgalvoja savo personažus – man to tikrai neprireikia. Be to, aš nelabai ir mėgstu išgalvoti.  

Kokie kūrėjai įkvepia tave kurti? Kokių kūrėjų kūryba?

Mane įkvepia  muzikos grupė “The Doors” – mane labai žavi jų kūryba. Taip pat man patinka Gombrovičius, Garbielis Garsija Markesas, Italo Calvino. Taip pat dar patinka Remarkas, Hemingvėjus. Kalbant apie lietuvių rašytojus – man labai patinka Škėma. Na, o šiaip nežinau, manau, svarbiausia yra turėti savo mūzą, jeigu aš būčiau nesutikęs tokios, tikriausiai niekuomet nebūčiau pradėjęs rimtai rašyti.

Kadangi prakalbome apie kūrėjus… Galbūt galėtum išskirti pagrindines egzistencines problemas, kurias išgyvena „doras“ kūrėjas?

                     

Na, svarbi meilės problema, o su meile, žinoma, atsiranda ir moterys. Tiksliai nežinau, ar tai egzistencinė problema, tačiau gyventi be moterų labai sunku - jos visuomet mane gniuždo, jeigu kas nors nutinka - 90 procentų skausmo suteikia būtent moterys. Didžiausia mano išgyvenama egzistencinė problema yra mirties baimė. Pavyzdžiui, aš svarstau eiti į klubą, o galbūt neiti, nes jame bus daug žmonių – jie gali mane užkrėsti infekcijomis, nuo kurių galiu numirti. Tiesą sakant, retai sutinku žmones, kurie tiek daug galvotų apie mirtį… (sarkastiškai samprotauja Karolis,- aut. past.). Daugiau egzistencinių problemų aš neturiu..

Ar galime alkoholį bei nikotiną laikyti menininko savotišku atributu?

Na, pavyzdžiui, cigarečių nerūkau, bet štai alkoholis yra viena pagrindinių temų mano kūryboje. Paprasčiausiai ten, kur alkoholis, atsiranda ir moterys. Be to, išgėręs net pamirštu mirties baimę, o kai esu depresuotas tai vienintelis geras būdas atsipalaiduoti. Na, o šiaip niekada nerašau išgėręs, rašydamas turiu jaustis gerai, tvarkingai dėlioti mintis. Rašymui alkoholis tikrai nepadeda, jis skirtas linksmybėms.

Rašai neišgėręs, nerūkai cigarečių, tad įdomu, pirmiausiai gimsta idėja ar ta idėja atsiranda tik pradėjus rašyti? Turiu omenyje, personažų charakteriai, veiksmai, apskritai pats turinys? Ar jis būna jau žinomas anksčiau ar tik rašiklį paėmus į rankas?

Net nežinau, sunku atsakyti, pavyzdžiui, kuo ilgesnis kūrinys, tuo sunkiau užpildyti jo vidurinę dalį, nes reikia sugalvoti kuo vaizdesnius įvykius, įdomias situacijas. Pavyzdžiui, rašydamas “Julianą” įterpiau tam tikrus atsiminimus iš Tilto gatvės, o kai ką išgalvojau. Bet yra apsakymų, kuriuos rašiau iš įkvėpimo, pavyzdžiui, “Mi mujer desnuda” ar “ šešios Pink Floydų moterys”. Šiuos kūrinius parašiau per vieną dieną, iš jausmo, juose netgi nėra aiškaus siužeto. Iš tiesų anksčiau net maniau, jog apskritai galima rašyti tik iš įkvėpimo, bet pasirodo, jog iš tiesų taip nėra – reikia pačiam susikurti tinkamą atmosferą bei atrasti įkvėpimą.

Kokius savo kūrinius galėtum išskirti?

Iš viso aš turiu  keturis gerus apsakymus, kitus būtų galima ir sunaikinti. Pirmasis, nuo kurio pradėjau geriau rašyti, buvo “Mi Mujer desnuda” – jį parašiau susipažinęs su Greta (apsakymo “Juliana” herojė Julija,- aut past.). Tuomet kūrinys “Kur dingo Tomas Morisonas?”. Taip pat verta išskirti kūrinį “Šešios Pink Floyd'ų moterys” bei apsakymą “Juliana”. Manau, šie kūriniai geriausiai atspindi mano kūrybą bei pagrindinius jos bruožus.

Ką kūryba davė tau pačiam? Galbūt kūrybos dėka į gyvenimą pradėjai žvelgti kitaip?

Pavyzdžiui, kai įstojau į teisę, nors ir žinojau, jog noriu būti rašytoju, taip pat buvau kupinas noro tapti teisininku. Deja, bet vėliau mano požiūris į viską ėmė keistis: Tilto gatvėje gyvenau kartu su menininkais, šalimais gyveno ir Dominykas Vatiekūnas, tuomet susipažinau su Greta (apsakymo “Juliana” personažas Julija,- aut. past.), kuri buvo menininkė ir mane savotiškai pastūmėjo kurti. Laikui bėgant pradėjau nemėgti teisininkų, kurie man ėmė atrodyti nuobodūs, pilki žmonės, siekiantys tik materialių dalykų. Tiesiog užsigeidžiau nieko neveikti, tik rašyti ir rašyti…

Taigi, galima teigti, jog esi maištininkas, galbūt ne savo veiksmais, bet savo vidiniais išgyvenimais bei kitokiu požiūriu į gyvenimą…

Na, nežinau, nors ir negražu, bet aš esu linkęs skirstyti žmones. Pavyzdžiui, teisininkai man yra vidutinybės, žmonės neturintys didelių svajonių. Jų pagrindiniai tikslai – šeima ir geras darbas, tačiau kas toliau? Na, o kadangi viskas turi tendenciją blogėti, tai nežinau, ar kas nors gali keistis, žvelgiu galbūt pesimistiškai, bet man maloniau gyventi bei būti su žmonėmis, kurie nesivaiko stereotipų, gali į gatve išeiti nuogi, krėsti išdaigas, turi savo išskirtinį tikslą, kurio siekia. Aišku, aš turiu draugų ir teisininkų ir jie yra puikūs žmonės, tiesiog niekuomet negali žinoti, kada ir juos pasiglemš sistema.

Dėkojame Karoliui už pokalbį!

Karolio Klimo naujausią apysaką „Juliana“ galima rasti: www.tiltogatvesrasytojas.lt

kuo