Ar muzika tikrai universali?

Sakoma, jog muzika – universalus menas. Ji skamba visur: mašinose, baruose, televizijos ekranuose, nemaža dalis muzikos hitų transliuojama populiariuosiuose radijo stočių eteriuose. Nekyla abejonių, jog muzika apima visumą, apsigyvena žmonių kasdieniame gyvenime, savotiškai įprasmina jį ir kartais priverčia net gyventi muzikos ritmu. Nors muzika ir sklando aplinkui mus, tačiau visgi kyla klausimas, ar muzika tikrai universali, jeigu ją vis dar norisi skirstyti į grupes ir pogrūpius? Jeigu universalumas egzistuotų, ar gi būtų atsiradę tiek daug muzikos stilių, tokių kaip dubstep, ambient, jungle ar rap bei pop ir kt...?

XXI a. Muzikos transformacijos

Šiomis dienomis televizijoje ir radijuje apstu komercinio "šlamšto", netrūksta „auto tune“ efektais prisunktų kūrinių bei vienodo muzikinio skambesio. Rap‘o atlikėju laikomas Kanye West savo muzikinėje karjeroje kadaise, atrodė, žengė tikslingu žingsiu. Šis muzikos kūrėjas išleido tris dėmesio vertus albumus ( The College Dropout (2004), Late Registration (2005), Graduation (2007)). Kanye West „Through the wire“ ar kartu su atlikėju Jay-Z sukurtas „Never let me down“ kūriniai skambėjo ne tik švelniai ir kiek „jazzovai“, tačiau buvo kokybiški ir skambūs. Šitoks atlikėjo debiutas trūko bene trejus metus, kol atėjusi „auto tune“ banga paveikė ir jo muzikinį skonį. Albumas „808s & Heartbreak“ nukautavo mane kaip karį mūšio lauke. Jis gerokai skyrėsi nuo ankstesnių atlikėjo darbų ir tikrai nebuvo panašus į muziką, kurios skambesys mane visuomet žavėjo. „808s & Heartbreak“ buvo pristotintas „auto-tune“ efektų. Žinoma, tuo metu savo balsą kraipyti ir kitaip jį dergti pradėjo ir Will I am, tuomet ir visa Black Eyed Peas muzikos grupė bei nežinia už ką vertinamas komercinio hip-hop‘o atstvoas - Lil Wayne. Muzika kito, požiūris į ją taip pat, sintetika, nekokybiška elektronika pradėjo imti viršų. Muzikiniai ritmai ir variacijos įgavo vienodą skambesį.

Lietuvos muzikos "perliukai"

Nors muzika išgyvena įvairias 21-ojo amžiaus transformacijas, sugrįžkime prie Lietuvos muzikinės scenos. Dar praėjusią vasarą radijo stotyse skambėjo Lietuvos repo klausytojų gretose žinomų Shmėklos ir Vaiperio muzikinio projekto „Despotin Fam“ kūrinys „Norių rėkt“. „Despotin Fam“ kolektyvas, šį muzikinį „Exem“ grupės kūrinį prikėlė naujam gyvenimui. Naujoji kūrinio versija ne tik neprilygo senąjai, tačiau turėjo savito muzikinio šarmo, nebuvo monotoniška, patraukė paprastumu. Kūrinį pamėgo įvairaus amžiaus ir muzikinio skonio klausytojai. Taip pat kadaise klausytojų širdis pavergė ir dabar jau puikiai žinomas „Happyendless“ kolektyvas. Pastarieji ne tik kuria iš širdies, bet savo pasirodymų metu atiduoda visą muzikinį gėrį klausytojui, ką, beje, scenoje daro ir Lietuviško rap‘o veteranai G&G Sindikato vyrai. Gaila, jog tokių muzikinių fenomenų Lietuvos muzikos rinkoje, kalbu apie populiarią ir dar kokybišką muziką, nėra daug. Galbūt todėl ambicingesni muzikos klausytojai gręžiasi į kitokios muzikos klonius ir ieško naujo skambesio bei ritmo.

Ne masėms tarnaujantys muzikos ritmų kūrėjai dažnai slepiasi kažkur rūsiuose, groja tik mažam klausytojų ratui, o apie savo muziką skelbia irgi dažniausiai tik internetinėse svetainėse. Tikriausiai, mažai kas žino jau net legenda elektroninės muzikos klausytojų tarpe tapusį klaipėdietį Saga , kurio giluminiai muzikiniai ritmai veda į savo sielos požemius. Šis atlikėjas - vienas seniausių „reivo“ skleidėjų Lietuvoje. Bene prieš trejus metus giluminiais ritmais Saga klausytojus liūliavo ir sūpavo „psy-trance“ muzikos festivalyje „Yaga“. Dabar atlikėjas tyli, o šio muzikos kūrėjo ateities planai nėra aiškūs. Kitaip dirba ir save išreiškia repo atstovai. Pastaruoju metu repo požemiuose vyksta įvairios MC kovos, neseniai vyko „beatbox“, freestyle čempionatas, leidžiami albumai. Nors hip-hop subkultūra bando ristis iš savo kokono šis procesas kažkaip vis stringa, o kokybės iš tokių pogrindyje organizuojamų renginių, „išlaužti“ nepavyksta. Tai užsisklendusi, savo nuostatomis ir pažiūromis gyvenanti subkultūra, galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl repas Lietuvoje taip ir netapo priimtinas daugeliui. Tokia pati situacija, beje, ištinka ir kitas subkultūras, kurios jau tapo labiau stereotipinėmis, nei iš tiesų egzistuojančiomis.

Muzikos banalėjimas, jos tapimas tik įvaizdžio dalimi tampa vis labiau komplikuotu ir netikru reiškiniu, kuris verčia muzika skilti. Pavyzdžiui, metalinėmis grandinėmis pasipuošęs ir odiniais apdarais apsirėdęs žmogus iš karto priskiriamas roko muzikos mylėtojų ratui, o štai dreduotas rastamanas, neretai, siejamas su regio muzika ar žolės rūkymu. Turiu omenyje, kad įvaizdis, sekantis kartu su muzika, formuoja ne tik subkultūras. Viena muzika tarsi tampa masių, kita uždaro žmonių rato nuosavybe. Mano nuomone būtent dėl šių piežasčių kai kurie muzikos stiliai taip ir nepasiekė viešumos, o liko tūnoti kampūtyje. Tai toli gražu nėra universalumas.

Populiarioji ir pogrindžio muzika yra susiskirsčius į stovyklas, kurios sklebia skirtingus dalykus ir idėjas. Būtent dėl to, jeigu reikėtų rinktis tarp populiarios ir pogrindžio muzikos, rinkčiausi muziką, kuri neperka ir neparduoda. Svarbiausia, jog muzika skambėtų, kai išgirsti ją – verstų judėti, o kai visi ritmai ir tekstai nustoja sklandyti ore, svarbiausia, jog jie nenustotų sklandyti žmogaus mintyse. Muzika nėra universali, ji yra individuali, fenomenali ir priklauso lygiai tiek pat kūrėjui bei klausytojui, kuris jaučia ją.