Laiškai iš praeities

Nors laikai, kuomet žmonės savo mintis ir jausmus reikšdavo popieriaus lape jau praėjo, dar gi kartais esame nustebinami šiais rašikliu rašytais siuntinukais. Velniškai gera laukti laiško, sulaukus plėšti baltą voką ir skaityti jame išdėstytas mintis. Atrodo, jog būtent šitaip dar galima grįžti į praeitį, kuomet ranka rašytos mintys ir žodžiai plūste plūsdavo.

Šiomis dienomis viskas kiek pasikeitė ir įgavo kitokį atspalvį, laiškai dažniausiai gaunami per šventes arba išskirtinėmis progomis. Ak, taip, juk XXI amžiuje bendrauti laiškais nėra įprasta. Tad, labai norisi kalbėti apie kadaise rašytus laiškus, skirtus tik vienam adresatui bei laiškus, kurie įkvėpė kurti muziką.  

Bene žymiausi bei gražiausi laiškai, kuriuos norėtųsi aptarti, tai M.K Čiurlionio laiškai, rašyti Sofijai Kymantaitėi, o vėliau jau ir Čiurlionienei. Šie memuarai - iš gyvenimo ir gyvenimui, meilei ir su meile. Tai laiškai, kuriuos taip pat vienijo bendri idealai ir bendras dviejų jaunų talentingų žmonių požiūris į  meną, užgimęs besivystančio Vilniaus gatvėse. Laiškuose Sofijai taip pat apstu ilgesio, švelnumo, epitetų, kuriais menininkai vadino vienas kitą bei tikrumo, kuris virsdavo į prozą ar net poeziją.

Na, o štai ką rašė M.K Čiurlionis Sofijai Kymantaitei dar 1908- aisiais, praėjus dar visai nedaug laiko nuo judviejų pažinties...

 Vaizduotės mano tamsūs debesys pakilo aukštyn, į šviesų dangų, mesdami šešėlį. Mačiau aplink pavasarį, kai medžiai uždegė žiedų sietynus ir prasidėjo rytmečio tylaus didžioji šventė. Aš būčiau daug kalbėjęs, mylimoji mano, tačiau tie debesys apniaukė visą dangų ir aš tylėjau. Leisk man akis paslėpti tavo delnuose ir nematyti debesų, man nuo kaktos pakylančių.

**

Tyliai vakaras uždega žvaigždes ir nusilenkia nakčiai, kuri ateina didelė, tyli, žavinga. Koks stebuklingas buvo rytas! Kaip buvo nuostabu galvot apie tave, įsižiūrėjus į tolimą gimstančią šviesą… Ar tu girdi tą tylumą, kuri dabar mane apgaubia? Tik medžių siluetai ir tyla… Ir tu…

**

Šiandien – tą liūdną pilką dieną – ar atsimeni, kiek buvo saulės mumyse ir virš mūsų, ar atsimeni tą šiltą lietų ir tą kalnelį su gražiu reginiu nuo jo? O, atrodo, tai taip toli ir taip seniai – net abejot imu, ar buvo tai tikrovė.

**

Tamsu – net skauda širdį. Lange – dangaus kvadratas mažas, labai tirštos miglos ir debesų aptrauktas. Ant popieriaus mažų skiautelių nupiešiu savo sielvartą ir begalinį ilgesį tavęs – nes verkti gėda man…

**

Mes žiūrime drauge į tas pačias žvaigždes, nors esame toli toli nuo vienas kito. Tegu tos žvaigždės tau pasako, kaip kenčiu aš ilgesio akimirkom. Ar susitiksime ir mes, kaip susitinka mūsų mintys – skaitau aš tavo laišką – skamba man jo muzika.

Kai mes ilsėjomės savųjų svajonių oazėj, kokoso palmių pavėsyje, pakilo sunkūs debesys ir jų šešėliai tartum gedulas aptemdė dykumą. Mes buvom ramūs. Nuolankūs liūtai laižė tavo pėdas. Tu šypsojais. Nes mudu esame ir Amžinybė, ir Begalybė!

Savo įtaigumu „Laiškams Sofijai“ nenusileidžia ir Onės Baliukonės parengta kynga „Iki švytėjimo“, kurioje sudėti Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei. Šiuose rašytiniuose veikaluose atsiskleidžia gražūs jausmai, jungę menotyrininkę ir kunigą, taip pat gausu tremtyje ir lageriuose išgyventų akimirkų užuomazgų.

Be laiškų būta ir dainų apie laiškus. Pastaruosius apdainavo grupė „Pelenai“ tuomet kitas muzikinis kolektyvas  „Vynas“. Na, o Lietuvos kino ir teatro aktorius bei dainuojamosios poezijos šalininkas  G. Storpirštis kūrinyje „Laiškai“ dalinosi šitokiais  žodžiais  :

Tu gi man rašai, tiktai laiškanešiai
pasenę serga uždegimais
tu gi man rašai, baltai baltai
ant balto baltas, argi skirias...

Pastebima, jog dainos, kuriose gvildenama laiškų tema dažniausiai yra persismelkusios skausmingo ilgesio patiems laiškams. Labai švelniai ir jausmingai apie juos apdainuota melancholiškoje Leonard Cohen dainoje „The letters“. 

Your story was so long,
The plot was so intense,
It took you years to cross
The lines of self-defense.
The wounded forms appear:
The loss, the full extent;
And simple kindness here,
The solitude of strength.

Tiesa, muzikoje kiek kitaip nei pačiuose laiškose, čia svarbus muzikinis skambesys, kuriuo perteikiamos emocijos. Štai Japonų hip hop muzikos prodiuseris Nujabes taip pat duoklę atidavė laiškams. Kūrinys „Letters from Yokosuka“ pasižymi švelnia melodija bei skleidžia šiltas emocijas –  tai įdomi muzika, kupina meilės.

Taigi, kokie tie laiškai bebūtų, ir kokiomis emocijomis bei natomis jie spindėtų, kiekvienas savyje turi dalelę nesuvaidinto švelnumo, melancholijos ar net savotiško sumišimo. Viena aišku, laiškai - galimybė įprasminti save, atskleisti savo kūrybinį potencialą ar net jausmus. Tai, kartais atrodo, yra kažkas dvasingesnio, kiek labiau atitolusio nuo mūsų kasdienio gyvenimo ir banalumo.